Su ilgesiu žvelgiu aukštyn į kalnus,
           iš kur pagalba Tavo atskubės
malonės lietumi – vėl kris lašai į delnus,
           akis nuplaus ir skruostais nuriedės…

 
Ir kelią ras į mano sausą širdį,
           ištroškusią beprotiškai Tavęs –
ten sausvages širdies tuščias pagirdžius,
           tyra tėkmė malonės upės nusineš

 
į Tavo glėbį, kur taip kantriai laukęs,
           Tu bėgi pirmas pasitikt manęs,
kad stipriai prie širdies savos priglaustum
           ir leistum Tavo meilėje save atrast.

 
Todėl su ilgesiu žvelgiu aukštyn į kalnus,
           iš kur pagalba Tavo atskubės –
ten nupraustas lietaus iš Tavo delno
           aš liksiu amžiais gyvas prie Tavos širdies...