Viduržiemis.
Pripratęs prie vaizdų
Palaidas šuo neloja ant sode bešmėkščiojančių stirnų.
Šveisos taip maža,
Net sunku galvot,
Kas būtį šią paliks ne paskutinis — pirmas.
Ramybė.
Nebūty nėra lenkčių.
Visi pirmi, kieno būtasis laikas.
Išeina stirnos sodo takučiu.
Atkuto šuo —
Kas ten, tarp medžių vaikšto?
Aaa... Čia tos pačios —
Vakar kaip rytoj.
Snaigena.
Stirnų pėdsako — nė ženklo.
Užsnūsta nesulojęs mūsų senas šuo
Taip, kaip gyveno —
Snukučiu link slenksčio.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2016-12-29 23:10:18
labai įdomus kūrinys...
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2016-12-29 15:25:19
jautru
Vartotojas (-a): delioren
Sukurta: 2016-12-29 11:36:42
Patiko. Pamačiau palaidą šunį, sode -stirnas, lėtai krentančias snaiges, snūduriuojantį slenkstį...
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-12-29 09:37:28
Net graudu...Ačiū
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2016-12-29 09:16:56
Paskutinė eilutė jaudina -galima galvoti visaip, būdos slenksčio ar gyvenimo...