Viduržiemis.
Pripratęs prie vaizdų
Palaidas šuo neloja ant sode bešmėkščiojančių stirnų.
Šveisos taip maža,
Net sunku galvot,
Kas būtį šią paliks ne paskutinis — pirmas.
Ramybė.
Nebūty nėra lenkčių.
Visi pirmi, kieno būtasis laikas.
Išeina stirnos sodo takučiu.
Atkuto šuo —
Kas ten, tarp medžių vaikšto?
Aaa... Čia tos pačios —
Vakar kaip rytoj.
Snaigena.
Stirnų pėdsako — nė ženklo.
Užsnūsta nesulojęs mūsų senas šuo
Taip, kaip gyveno —
Snukučiu link slenksčio.