Mūsų venomis teka toks dvilypumas
Ir neaišku, kas šiandien, žmogus ar
Žvėris, drasko žemišką kūną, o dangau,
Kokį prakeiksmą vėl mums siunti, nes
Pasaulis taip greitai kraujuoja ir pūva.
Graužia gerklę šleikštus kartumas,
Farsu virtus žmonijos lemtis,
Tas gudresnis, kieno godumas
Raitos pro visas sienas ir duris.
Jo gerklė plačiai išsižiojus ir
Ir vis rėkia naujos aukos,
Ir nejaugi užmušti negalim
Tos nuodingos angies prakeiktos.
Bet kol kas tyli pats teisingumas,
Vis dar laukia brangiausios aukos,
Guli kūdikis jūros pakrantėj negyvas
poeta
2016-12-26 21:05:56
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-12-26 23:21:48
Taip. Žmogus ko gero yra dvilypis, nes nežinia, kodėl keičiasi jo nuotaikos, poelgiai.
"Gyvenimas – keistas daiktas. Labai keistas. Pavyzdžiui, neginčytina, jog mes visi sudaryti iš visiškai tokios pat materijos, kaip ir protingiausios, kūrybingiausios, įstabiausios visatos būtybės. Maža to mes susidedame iš lygiai tokių pat atomų struktūrų, kaip ir aukščiausi planetos kalnai ar šviesiausios Galaktikos žvaigždės. Aišku, tą patį galima pasakyti ir apie bulvę, sraigę ar mėsos vyniotinį. Gal todėl gyvenime tiek daug nesusipratimų." (Bradley Trevor Greive)