Mūsų venomis teka toks dvilypumas
Ir  neaišku, kas šiandien, žmogus ar
Žvėris, drasko žemišką kūną, o dangau,
Kokį prakeiksmą vėl mums siunti, nes
Pasaulis taip greitai  kraujuoja ir pūva.
Graužia gerklę šleikštus kartumas,
Farsu virtus žmonijos lemtis,
Tas gudresnis, kieno godumas
Raitos pro visas sienas ir duris.
Jo  gerklė plačiai išsižiojus ir
Ir vis rėkia  naujos aukos,
Ir nejaugi užmušti negalim
Tos nuodingos angies prakeiktos.
Bet kol kas tyli pats teisingumas,
Vis dar laukia brangiausios  aukos,
Guli kūdikis jūros pakrantėj negyvas