Šiąnakt esame visiškai niekieno
Ant suskilusio žemės rutulio.
Tik negalim delnų ištiesti,
Prarajos išgydyti lūpomis...
Nebegalim ir upių užtvenkti,
Nors ir žuvys tenai niekieno...
Per aukšti iškilo slenksčiai,
Padalintas gyvenimas riekėmis...
Ir dangus toks tuščias niekieno.
Skrido tie, kas pakilti galėjo.
Nusilipdęs gniūžtę iš liekanų,
Sviedi tõlin, kažkur pavėjui...
- - -
Atmerktom akim ir niekieno
Ant suskilusio žemės rutulio.
Nesvarbu, kad labai sulėtintai,
Bet jis sukasi, visgi sukasi...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2016-12-22 12:54:11
Na ir tegu...
Jei mes niekieno, tai ir žemės rutulys to paties. :)
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2016-12-21 21:00:44
Sujaudino žodis niekieno ...Gražiai nuskambėjo atviro pasaulio padalos...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-12-21 19:13:31
pagavau nostalgišką, netgi skausmingą gaidą...tas niekieno man ją išjudino...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-12-21 12:31:40
Kodėl tiktai šiąnakt? Tai retorinis klausimas.
Kūrinys man labai patiko.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2016-12-21 01:00:11
Nepanašiai kažkaip į ankstesniuosius... Geras, man prilipo. Su plačia potekste...