Šiąnakt esame visiškai niekieno
Ant suskilusio žemės rutulio.
Tik negalim delnų ištiesti,
Prarajos išgydyti lūpomis...

Nebegalim ir upių užtvenkti,
Nors ir žuvys tenai niekieno...
Per aukšti iškilo slenksčiai,
Padalintas gyvenimas riekėmis...

Ir dangus toks tuščias niekieno.
Skrido tie, kas pakilti galėjo.
Nusilipdęs gniūžtę iš liekanų,
Sviedi  tõlin, kažkur pavėjui...

- - -
Atmerktom akim ir niekieno
Ant suskilusio žemės rutulio.
Nesvarbu, kad labai sulėtintai,
Bet jis sukasi, visgi sukasi...