Santrauka:
Į... kaip lietaus
„Turėk savy praradimus“
Ne viskas telpa į glaustus rimus!
Tu praradimais nesistenk gyventi.
Gyvenimas tebūna – džiaugsmo šventė.
Tad būk ramus, pakankamai ramus...
Tas šlapias, pilkas gruodžio sniegas
Ištirps, ištrins mintis, kurios priplėko,
Kuriom neverta jau tikėti lieka,
Ir tuo įtikins, kad širdis nemiega.
Padovanos dar meilę be kančių
Baltučių snaigių sūkurys gausus.
Bus sausio rytas saulėtas, šviesus!
Ištarsi vėlei: – Gyvenu, jaučiu...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2016-12-19 13:15:14
Aš gyvenu, jaučiu, kad taip dar bus -
Balandžio vėjas pilkus debesis nupūs...
Tačiau yra kažkas, kam aš nepavaldus -
Praėjusių, šviesiausių vasarų medus...
O meilė be kančių - tai netiesa -
Tiktai tamsoj išsiskiria ryškiausioji šviesa
Kurią net užsimerkęs pamatai...
Juk net sugriuvus namui lieka pamatai
Ir lieka tai,
Ką tu ne tik matei, tačiau išties jutai...
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-12-18 22:54:34
Gražus optimizmo pliūpsnis ir patarimai... Tik ne viskas gyvenime taip paprasta... Daug ką reikia iškraujuoti, išskaudėti... Paleisti arba pasilikti... Visi juk esame skirtingi... ;)
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-12-18 14:56:35
gražiai atsiliepta į kaip lietaus eiles