Seniai seniai, dar tais laikais,
kai nebuvo ilgų serialų, nei šou,
gyvenau sandoroje su savimi ir pasauliu.
Tada mano pasaulis nebuvo platus ir atviras,
bet vis tiek jame jaučiausi saugiai –
tiesiog buvau jį mylintis vyras.
O dabar?
Stebėdamas viską objektyviai ir nebyliai,
sakau: ir dabar man gerai,
nes pasaulyje esu sutvėrimas mažas,
gyvenu savo vietoje tyliai
lyg begalinio serialo antraeilis personažas.
Dažnai manęs protingi broliai klausia:
kurioje tavo gyvenimo serijoje tūno vaikas,
kuris dar žaidžia stiklo karoliukais?
O jis su žmonių sargais angeliukais
lipdo iš sniego besmegenį,
puošia jo baltą fraką juodais angliukais
ir kramto
Donald‘o gumą patyliukais.
Seniai, seniai, oi kaip seniai
visa tai buvo, seni...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-12-17 18:14:55
Prieštaringa 4 ir 5 eilučių logika (dėl vis tiek), arba reikėtų keisti saugiai į smagiai (ar pan.). Bet gal čia koks stilistinis sumetimas. Nesvarbu, vis tiek kyla kitų minčių.
Truputėlį pakilus virš siužeto, t. y. suprantant ne paraidžiui – egzistenciniu klausimu.
Būties dualizmas, priešybių sintezė (vyras pipiras, seniai, senukas, dabar). Tampi seniu, o tačiau esi vienas ir tas pats. Gyvenimas kaip guma.
Senis lipdo senį… Kalbasi su angelais jau, bet užsiima tuo pačiu kaip kadaise. Yra (gi yra?) čia bendresnė prasmė – iš juodo, balto raštų, sniego kaip lipinimo medžiagos, kuri betgi nėra tvari, iš vėsos, švaros ir kitų galimų asociacijų.
Ir stiklo karoliukai tebelikę (prisiminus „Stiklo karoliukų žaidimą“ būtų aiškiau, ką noriu pasakyti).
Laikas vienas, serialas begalinis, protingų brolių klausimai (ir turbūt žinojimų bylojimai) riboti. Kur kas platesnis nebylus objektyvumas – minčių kaip sniego, o ir pirmoj serijoj taip laisva ir gražu be proto...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-12-17 16:08:50
pajaučiau skonį tos senoviškos Donaldo gumos...gardu