Seniai seniai, dar tais laikais,
kai nebuvo ilgų serialų, nei šou,
gyvenau sandoroje su savimi ir pasauliu.
Tada mano pasaulis nebuvo platus ir atviras,
bet vis tiek jame jaučiausi saugiai –
tiesiog buvau jį mylintis vyras.
 
O dabar?
 
Stebėdamas viską objektyviai ir nebyliai,
sakau: ir dabar man gerai,
nes pasaulyje esu sutvėrimas mažas,
gyvenu savo vietoje tyliai
lyg begalinio serialo antraeilis personažas.
 
Dažnai manęs protingi broliai klausia:
kurioje tavo gyvenimo serijoje tūno vaikas,
kuris dar žaidžia stiklo karoliukais?

O jis su žmonių sargais angeliukais
lipdo iš sniego besmegenį,
puošia jo baltą fraką juodais angliukais
ir kramto Donald‘o gumą patyliukais.
 
Seniai, seniai, oi kaip seniai
visa tai buvo, seni...