Banguota ir vingiuota ši dienų slinktis.
Paklausk, ar leis tau kas ramiai šaknytis?
Juk stumdys, grumdys, kol pradėsi plyšt,
Kol atsiskirs kas sau suaustos kraujo nytys,
Kol krumplius nuo darbų sutrauks kreivi gumbai,
O gilios raukšlės odą vers į tošį,
kol ne galulaukėje augantys iki dangaus beržai
Trioškės nuo speigo — taip tu pats sukosti.
Ilgėsi lapkryty šešėlių apsupty
Ir nebeskirsi — praeitis ar sapnas?
Prisijaukinta prieblanda vėsi
Parodys tai, ko jaunumė nemato.
Kol apmaurėjusime kūdros atspindy
Išvysi dangų, mestelsi auksinių.
Jau nebeklausi, kas tu toks esi.
Svarbu, kad gimto lauko įsikibęs.
Tu grįši ten, iš kur pats iškilai,
Kai vėlės protėvių priims ant savo suolo.
Pažinsi brolius — jų pilni šilai.
Sugniaužę grumstą glosto šaknys molį.
Banguota ir vingiuota ši dienų slinktis.
Ką veikia tie, kurių nelaiko šaknys?
Nėra
arti, nėra
labai toli,
Yra tik poreikis egle ar beržu tapti
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2016-12-14 16:29:47
Kai vėlės protėvių priims ant savo suolo... ką ir besakyti—abi jūs išsakėt viską....
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2016-12-14 12:22:32
Nors nesugebu komentuoti, pamėginsiu pasidalinti labiausiai sujaudinusiomis mintimis. Eilėraščio paprastumas apgaulingas, vos ne kiekviena eilutė slepia gilią mintį, pridengtą (o gal paryškinta?) metafora.
Kai sunkūs darbai, senatvė išryškina raukšles, gumbais iškraipo pirštus, ji nesunaikina grožio, tik paverčia kita savastim – medžio tošimi, kuri tik kitokia, bet savaip graži.
"„Ilgėsi (ne ilgiesi!) lapkryty šešėlių apsupty" – juk tai senatvė, kai rudens šešėlių apsupty ir pats virsti ilgėjančiu šešėliu „Ir nebeskirsi – praeitis ar sapnas?" Ta senatvė naturali, nežeidžianti, ji turi ir teigiamą pusę – prisijaukinama prieblanda, parodanti tai, ko jaunumė nemato ir mūsų galėjo taip ir likti nepamatyta.
Ilgai reikia žiūrėti į apmaurėjusį kūdros paviršių, kol jame pamatysi dangų ir kils mintismestelti auksinių – gal nebevertingais tampančių pasaulio turtų, gal tik rudeniškų beržo lapų?
Svarbu neišeiti, kad galėtum grįžti ten, iš kur pats iškilai, kai ateis tavo valanda, „Kai vėlės protėvių priims ant savo suolo", kai sutiksi brolius, įsišaknijusius čia medžiais – „Sugniaužę grumstą glosto šaknys molį".
O tie, kurių jau nebelaiko šaknys, niekur neišeina, virsta savos žemės medžiais ir žodžiai „arti, toli" praranda svarbą.
Koks jaukus žmogaus ir gamtos susitapatinimas. Ačiū, Nijolena..