Banguota ir vingiuota ši dienų slinktis.
Paklausk, ar leis tau kas ramiai šaknytis?
Juk stumdys, grumdys, kol pradėsi plyšt,
Kol atsiskirs kas sau suaustos kraujo nytys,
Kol krumplius nuo darbų sutrauks kreivi gumbai,
O gilios raukšlės odą vers į tošį,
kol ne galulaukėje augantys iki dangaus beržai
Trioškės nuo speigo — taip tu pats sukosti.
Ilgėsi lapkryty šešėlių apsupty
Ir nebeskirsi — praeitis ar sapnas?
Prisijaukinta prieblanda vėsi
Parodys tai, ko jaunumė nemato.
Kol apmaurėjusime kūdros atspindy
Išvysi dangų, mestelsi auksinių.
Jau nebeklausi, kas tu toks esi.
Svarbu, kad gimto lauko įsikibęs.
Tu grįši ten, iš kur pats iškilai,
Kai vėlės protėvių priims ant savo suolo.
Pažinsi brolius — jų pilni šilai.
Sugniaužę grumstą glosto šaknys molį.
Banguota ir vingiuota ši dienų slinktis.
Ką veikia tie, kurių nelaiko šaknys?
Nėra arti, nėra labai toli, 
Yra tik poreikis egle ar beržu tapti