Užgesęs laužas... Pelenai – dvasia –
Išsaugoję degimą, karštį, liepsną...
Dar praeitis išlikusi juose –
Išblėsus, tolima... Bet, regis, liesi –
Aplink žolė nusvirusiais delnais,
Žievė ant medžių apanglėjus trupa...
Atidavei save – liepsnojai raudonai
Ir žiežirbom supjaustei tamsų rūbą
Tą naktį... Ne – visas kitas naktis,
Nelyg žvaigždė palikus skirtą dangų,
Kai nesvarbu, ką pagalvos kiti,
Kuriems tik skliauto virš galvų užtenka.
Tau neužteko. Smigo atšvaitais
Ryškiais akių šviesa nuo kranto upėn.
Ir tąsyk vėl ir vėlei pajutai,
Kad tie iškėlę galvas – tiktai klūpo.
O tu tikra ugnim kaisti, degi,
Nors virsi pelenais – tegul – juk šildai..
........................................................................................
.
Todėl šviesiausia praeitim lieki –
Žvaigžde krenti į Žemę –
Mano širdį.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2016-12-14 16:22:46
Gerai, kad ne visos žvaigždės krenta į širdį— sudraskytų į skutus. O eilės jausmingos, gražios.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-12-13 18:58:40
nežemiškai graži pabaiga...užbūrė
Vartotojas (-a): Papartis
Sukurta: 2016-12-13 18:24:12
Patiko.Malonu skaityti, kai tekstas prasmingas.
Vartotojas (-a): sigute_Li
Sukurta: 2016-12-13 15:29:16
Kokia gili žodžių prasmė. Užgesęs laužas vis dar šildo...Ir niekur nuo tos praeities nepabėgsit. Laiminga moteris, kuriai skiriamos šios eilės.
Vartotojas (-a): stela
Sukurta: 2016-12-13 09:20:12
"...Todėl šviesiausia praeitim lieki- Žvaigžde krenti į žemę- Mano širdį".
Tai taip svarbu...Labai patiko.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-12-13 00:16:54
Ir tąsyk vėl ir vėlei pajutai,
Kad tie iškėlę galvas – tiktai klūpo.
O tu tikra ugnim kaisti, degi,
Nors virsi pelenais – tegul – juk šildai..
Gaila, bet pelenai irgi atvėsta..
O ir užgesusias žvaigždes dar regim ilgai.. Graži iliuzija, kad jos šildo ir šviečia..
O kodėl gi ne, jei krenta net į širdį?