Užgesęs laužas... Pelenai – dvasia –
Išsaugoję degimą, karštį, liepsną...
Dar praeitis išlikusi juose –
Išblėsus, tolima... Bet, regis, liesi –
 
Aplink žolė nusvirusiais delnais,
Žievė ant medžių apanglėjus trupa...
Atidavei save – liepsnojai raudonai
Ir žiežirbom supjaustei tamsų rūbą
 
Tą naktį... Ne – visas kitas naktis,
Nelyg žvaigždė palikus skirtą dangų,
Kai nesvarbu, ką pagalvos kiti,
Kuriems tik skliauto virš galvų užtenka.
 
Tau neužteko. Smigo atšvaitais
Ryškiais akių šviesa nuo kranto upėn.
Ir tąsyk vėl ir vėlei pajutai,
Kad tie iškėlę galvas – tiktai klūpo.
 
O tu tikra ugnim kaisti, degi,
Nors virsi pelenais – tegul – juk šildai..
........................................................................................
.
Todėl šviesiausia praeitim lieki –
Žvaigžde krenti į Žemę –
Mano širdį.