Aš vaikščioju po žodžių sodą,
Renku vaisius, prinokusius laike,
Ir suprantu, kad tai brangiausias lobis,
Ištartas lūpomis, proprotėvių dvasia.
Tas žodžių auksas rūpesčiu ataustas,
Gilia mintim apglostytas ir išmylėtas,
Tegu Tėvynei naujas rytas aušta,
Darbščių ir talentingų rankų pakylėtas.
Kiek daug dar žodžių užmaršty palikę,
Našlaičiais laukuose, keliuos, pakelėse.
Susigrąžinkim juos ir po širdžių padangte
Atgims istorija didinga ateities dvasia.
poeta
2016-12-11 16:32:10
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-12-12 07:33:11
Aukšti siekiai, didingi žodžiai patriotės lupomis tarti. Deja, prieš vėją neina papūsti, o tuo labiau uraganą, kuris viską šluoja, kas eiliniams, padoriems žmonėms brangu.
Labai aktualus ir prasmingas kūrinys. Ačiū, kad rašote apie žmonių skaudulius ir viltį.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2016-12-12 00:07:13
Mano tai šiandien nuotaika tokia - negatyvi, nors, manau, kad tame tiesos daug, deja... Todėl išdėstysiu savo nuomonę. Eilės gražios, patriotiškos.
Realybė. Dzin ten mūsų valdžiai ant visų našlaičių ar invalidų, ant daugiavaikių motinų ir panašių dalykų. Kažkada Stalinas trėmė iš Lietuvos protingiausius, šviesiausius žmones, taip menkindamas tautos genofondą. Dabar tie žmonės (pasak autoriaus, darbštūs ir talentingi) patys bėga iš mūsų šalies, nes čia ne tik pragyvenimo lygis neatitinka normalių sąlygų, tačiau ir dardaviai žiūri į juos kaip į vergus.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2016-12-11 18:05:26
Skaitai ir skaudžiai į širdį...Gražu