Aš vaikščioju po žodžių sodą,
Renku vaisius, prinokusius laike,
Ir suprantu, kad tai brangiausias lobis,
Ištartas lūpomis, proprotėvių dvasia.
 
Tas žodžių auksas rūpesčiu ataustas,
Gilia mintim apglostytas ir išmylėtas,
Tegu Tėvynei naujas rytas aušta,
Darbščių  ir talentingų rankų pakylėtas.
 
Kiek daug dar žodžių  užmaršty palikę,
Našlaičiais laukuose, keliuos, pakelėse.
Susigrąžinkim  juos ir po širdžių padangte  
Atgims istorija didinga ateities dvasia.