Ir vėl atrodo pareini – namučiai laukia,
Ne dobiliena, ne keliu ir ne palauke.
Aš slysčiojau plonu ledu, sniegu klampojau
Ir degė rudenio laužai po mano kojom.
Svaigino vėjas iš toli, toli atskriejęs,
O gal tai buvo, nežinau, visai ne vėjas...
Paskui nežemišku balsu prabilo pūgos,
Jos vilko sužeisto balsu per naktį stūgaus.
Viliojo rūmai pakelės šviesų užlieti,
O man reikėjo tik namų su savo klėtim.
Sumigo pasakos nakty, sapnai prakalbo,
Šaukiau tave kurčiu balsu ateit prie lango.
.............................................................
Nereikia rūmų apšviestų, gėla užlieja,
Palaukęs vasaros ateik beržų alėja...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-12-10 21:58:06
Susapnavusi mielą sapną ir atsibudusi, jausmas toks, tarsi, būni kažką brangaus praradusi.
Vaizdingas, mielas kūrinys.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2016-12-10 00:32:02
Sapnuose visada netikėtumai...Patiko.
Vartotojas (-a): delioren
Sukurta: 2016-12-09 23:27:27
Nieko, kol pateks į spaustuvę, ,,balsu" tikrai taps ,,gausmu" :) Patiko.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-12-09 22:57:02
Gražu... Tik tas du kartus visai greta "balsu" kliūna... Gal nežemišku gausmu prabilo pūgos ..?