Ir vėl atrodo pareini – namučiai laukia, 
Ne dobiliena, ne keliu ir ne  palauke.
Aš slysčiojau plonu ledu, sniegu klampojau
Ir degė rudenio laužai po mano kojom.
Svaigino vėjas iš toli, toli atskriejęs, 
O gal tai buvo, nežinau, visai ne vėjas...
Paskui nežemišku balsu prabilo pūgos, 
Jos vilko sužeisto balsu per naktį stūgaus.
Viliojo rūmai pakelės šviesų užlieti, 
O man reikėjo tik namų su savo klėtim.
Sumigo pasakos nakty, sapnai prakalbo,
Šaukiau tave kurčiu balsu ateit prie lango.

.............................................................
Nereikia rūmų apšviestų, gėla užlieja, 
Palaukęs vasaros ateik beržų alėja...