Padovanok man sniegenų pėdų raštuotas pirštinėles.
Taip tyliai krinta sniegas. Toks trapus akimirkos buvimas,
Kai pavirsti tu į snieguotą, trapią, baltą lėlę,
Besiklausydama, kaip krūmuos gieda gelsvos zylės.
Ant namo kraigo tupi senas, juodas varnas.
Kaip pasiilgau vasaros ir saulės šypsnio šilto.
Ir, kai apglėbia žemę baltas žiemos sparnas,
Kokius sapnus sapnuoja mūsų upė ten, po ledo tiltu.
Padovanok man sniegenų pėdų raštuotas pirštinėles.
Drebu kaip epušės lapelis – bijau šalčio,
Bet, jei mane paverstų šalta ledo fėja,
Iš ledo mudviem laimės pasagą nukalčiau.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2016-12-08 15:25:50
Labai mielai šiltai nuskambėjo... Ak, ta laimės pasaga..
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2016-12-08 02:00:45
Oho, kiek paukščių! Gražu man...
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-12-08 00:09:30
Kaip gražu tos sniegenų pėdų raštuotos pirštinėlės..
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-12-07 22:16:17
Kantrybės. Ką tik prasidėjo žiema, o vasara...
Mielos eilės.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2016-12-07 13:32:02
Laimės pasaga iki pavasario - irgi gerai...