Padovanok man sniegenų pėdų raštuotas pirštinėles.
Taip tyliai krinta sniegas. Toks trapus akimirkos buvimas,
Kai  pavirsti tu į snieguotą, trapią, baltą lėlę,
Besiklausydama, kaip krūmuos gieda gelsvos zylės.
 
Ant namo kraigo tupi senas, juodas varnas.
Kaip pasiilgau vasaros ir saulės šypsnio šilto.
Ir, kai apglėbia žemę baltas žiemos sparnas,
Kokius sapnus sapnuoja mūsų upė ten, po ledo tiltu.
 
Padovanok man sniegenų pėdų raštuotas pirštinėles.
Drebu kaip epušės lapelis – bijau šalčio,
Bet, jei mane paverstų šalta ledo fėja,
Iš ledo mudviem laimės pasagą nukalčiau.