Kvepia vakaro debesys rudenio vėju.
Ištuštėję gandralizdžiai ilgis sparnų.
Tyliai mano vienatvė brenda parko alėjom
Ir į smilkinius beldžia: „Ar jauti? Ateinu.
Ateinu vakarais uždarytom langinėm.
Pilnaties gelsvumu ir bemiegėm naktim.
Balto vyno taurėj paskandinus drovumą,
Savo guolį dalinsies perpus su manim.
Aš – Vienatvė. Šalta, išdidi ir bejausmė.
Realybė nuoga ir niūri pilkuma.
Neišduosiu tavęs. Nepaliksiu. Palauksiu,
Kolei tapsiu vienintele tau mylima.
Aš – Vienatvė...“
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2016-12-08 15:32:44
Vienatvė gali būti visokiausia... Gražiai aprašėt, labai patiko...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2016-12-08 02:08:52
Gerai sudėliojot - įtikinamai.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-12-08 00:11:59
Gražu... Pirma eilutė užkabino vaizdingumu
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-12-07 21:37:34
Vienatvė? Kas suskaičiuos kiek ji turi draugių ir draugų?
Labai mielos ir prasmingos eilės.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-12-07 18:48:44
labai gražios, jautrios eilės
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2016-12-07 13:33:58
Gražu, tik nesutinku, kad vienatvė šalta ir bejausmė...