Kvepia vakaro debesys rudenio vėju.
Ištuštėję gandralizdžiai ilgis sparnų.
Tyliai mano vienatvė brenda parko alėjom
Ir į smilkinius beldžia: „Ar jauti? Ateinu.
 
Ateinu vakarais uždarytom langinėm.
Pilnaties gelsvumu ir bemiegėm naktim.
Balto vyno taurėj paskandinus drovumą,
Savo guolį dalinsies perpus su manim.
 
Aš – Vienatvė. Šalta, išdidi ir bejausmė.
Realybė nuoga ir niūri pilkuma.
Neišduosiu tavęs. Nepaliksiu. Palauksiu,
Kolei tapsiu vienintele tau mylima.
 
Aš – Vienatvė...“