Apsiriko žaibas ir trenkė
Į luošą, apdegusį medį,
Be lizdų ir be paukščių giesmės.
Juodos šakos liepsna sužėravo,
Žaibo karštis širdį pasiekė,
Dar akimirką medis pajuto,
Kad jis vėlei gali liepsnoti,
Ir krito į žydinčią žemę,
Nebespėjęs suvokti,
Kad žaibas suklydo,
Kad jam nereikėjo
Sudegusio deginti...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-12-06 10:33:46
Sakoma, nėra gero, kad neišeitų į blogą ir nėra to blogo, kad neišeitų į gerą. Kartais ir klaidos išeina į gerą - įgaunama patirtis.
Vaizdinga išmintis.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-12-05 16:07:47
Be aštuntos eilutės nesužinotumėm, kad žemė buvo žydinti... Nors ir degantis, pajuodęs, bet paskutinį kartą į žiedų glėbį.
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2016-12-05 15:04:14
Žinau , kad tai apie mane, bet užtenka septynių eilučių...
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2016-12-05 13:32:56
Nesuklydo žaibas, jis teisingai pasirinko - negyvam medžiui neskauda...
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2016-12-05 13:15:13
Gyvenimo išmintis... Patiko.