Apsiriko žaibas ir trenkė
Į luošą, apdegusį medį,
Be lizdų ir be paukščių giesmės.
Juodos šakos liepsna sužėravo,
Žaibo karštis širdį pasiekė,
Dar akimirką medis pajuto,
Kad jis vėlei gali liepsnoti,
Ir krito į žydinčią žemę,
Nebespėjęs suvokti,
Kad žaibas suklydo,
Kad jam nereikėjo
Sudegusio deginti...