Išsibarstė žvyrkeliuos veidai,
Priekaištais pavirto žodžiai...
Ką, lemtie, beviltiško radai?
Ką geri taip siautulingai, godžiai?
Keistas vakaras mus vėl aplenks,
Ir spurdės širdis nustebus...
Pašnibždom kalbėsim, kaip išlikt,
Kaip rast nauja, nieko nepraradus.
Žingsniai tols, šešėliai nušnarės,
Ir išnyks veidai matyti.
Melancholija atodūsy sutilps –
Nieko nenorėsi pasakyti...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-12-05 18:03:44
Turbūt neįmanoma vien tik kažką rasti ir nieko neprarasti. Kaip mes reaguosime į praradimus, tai jau kitas klausimas.
Labai nuoširdžios ir vaizdingos eilės.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2016-12-05 08:42:20
Šiluma, dvasingumu alsuojantys žodžiai.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-12-05 00:02:56
Gražu...
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2016-12-04 20:27:33
būtų gerai , - nepraradus, nors kasžin, gal daugiau randam, nei prarandam
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-12-04 18:06:05
puikiai perteiktas tas keistas vakaras...gražu