Išsibarstė žvyrkeliuos veidai,
Priekaištais pavirto žodžiai...
Ką, lemtie, beviltiško radai?
Ką geri taip siautulingai, godžiai?
 
Keistas vakaras mus vėl aplenks,
Ir spurdės širdis nustebus...
Pašnibždom kalbėsim, kaip išlikt,
Kaip rast nauja, nieko nepraradus.
 
Žingsniai tols, šešėliai nušnarės,
Ir išnyks veidai matyti.
Melancholija atodūsy sutilps –
Nieko nenorėsi pasakyti...