Išeitum juk į niekur... nesugrįžti...
kur žvaigždės moja tau šalta tyla,
bet susuki dar saujoj laiko grįžtę
ir supranti, kad tau akimirkų trapumo niekad negana.
Nors ims tarsi nuo kalno laikas ristis,
ir tu su juo – žiojės tau praraja
mūs laikinumo, pėdos vienišystės
dar bėgs į žvaigždę, tik į ją.
Bet tavo kelrodė nakty jau gęsta,
o tu šnabždi – dar ne, dar ne,
dar šviesą tamsoje tartum žaltvykslę rastum,
dar švyturys – aukštam kalne.
Nors ir tava būtis jau ant bedugnės krašto,
tavasis delnas – angelo delne...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-12-05 17:42:48
Labai jausmingas ir vaizdingas kūrinys.
Tegul angelas niekada nepaleidžia delno.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2016-12-05 13:42:04
Puikus sonetas su tikra jausmų lavina...
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-12-05 00:13:42
Trapumo, laikinumo ir išėjimo jausmas... Gerai, kad Angelas šalia ...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-12-04 17:02:40
tikrai gražu
Vartotojas (-a): Laimužė
Sukurta: 2016-12-04 16:03:37
Jautriai, labai gražu