Išeitum juk į niekur... nesugrįžti...
kur žvaigždės moja tau šalta tyla,
bet susuki dar saujoj laiko grįžtę
ir supranti, kad tau akimirkų trapumo niekad negana.

Nors ims tarsi nuo kalno laikas ristis,
ir tu su juo – žiojės tau praraja
mūs laikinumo, pėdos vienišystės
dar bėgs į žvaigždę, tik į ją.

Bet tavo kelrodė nakty jau gęsta,
o tu šnabždi – dar ne, dar ne,
dar šviesą tamsoje tartum žaltvykslę rastum,
dar švyturys – aukštam kalne.

Nors ir tava būtis jau ant bedugnės krašto,
tavasis delnas – angelo delne...