Ir greitkelį, ir taką radome,
Tačiau jaunystę pametėm kely...
Nors niekad nebuvai man svetimas,
Dabar arčiau, nei artimas esi.
Ir žodžiai liko... Jie neskolinti,
Tad ir dėkoti niekam nereikės.
Juk mūsų žodžiai – kiek kitoniški –
It akmenėliai, gludinti tėkmės.
O dienos vis sparčiau į vakarą...
Gražus juk būna ir saulėlydis!
Skaičiuot neverta, ko netekome,
Nereikia tik... artumo gėdytis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2016-12-03 23:20:17
Arčiau, nei artimas esi... Gražu. Geros eilės, Jūs visada gerai rašot.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-12-03 22:40:11
Laimingi tie, kurie išsaugo artumą vienas kitam ir sugeba nesubanalėti. Jaunystė visus visus be išimties palieka, kad niekas nebūtų nuskriaustas.
Labai mielos, romantiškos eilės.
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2016-12-03 09:09:40
Artumo nereikia gėdytis... artumas svarbiausias.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-12-03 02:43:19
Gražu. Ir forma, ir turiniu ...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-12-02 17:58:26
labai gražios, lengvos, plastiškos...
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2016-12-02 16:04:24
Kaip visada subrandintos eilės, iš krūtinės gelmių...