Ir greitkelį, ir taką radome,
Tačiau jaunystę pametėm kely...
Nors niekad nebuvai man svetimas,
Dabar arčiau, nei artimas esi.

Ir žodžiai liko... Jie neskolinti,
Tad ir dėkoti niekam nereikės.
Juk mūsų žodžiai – kiek kitoniški –
It akmenėliai, gludinti tėkmės.

O dienos vis sparčiau į vakarą...
Gražus juk būna ir saulėlydis!
Skaičiuot neverta, ko netekome,
Nereikia tik... artumo gėdytis.