Į langą beldžias rudenio lašai
Ir krinta lietumi į pačią širdį.
Nelauki nieko, nieko neprašai,
O jei prašai, – vis viena nieks negirdi.
Nesitiki, bet dar slapta tiki,
Kad bus kitaip, tik nežinai kada...
Juk žmonės – abejingi, svetimi,
Nerūpi jiems tavos širdies žaizda.
Save kaip duoną dosniai dalinai,
Visiems užteko, o pačiam – neliko.
Ne ašaros pabyra – pelenai,
Nuodėguliu likai ant lauko pliko.
Į langą beldžias rudenio lašai,
O tu likimo nieko neprašai...
Liepa
2016-11-27 21:36:05
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-11-29 16:45:58
Jausmų ir patirčių suvestinė. Gilu ir teisinga. Labai patiko. Ačiū.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2016-11-29 15:02:40
Juk visada išdalinus, tik tuštuma palieka...
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-11-28 11:54:00
Labai gyvenimiškas jausmas...
Nesitiki, bet dar slapta tiki,
Kad bus kitaip, tik nežinai kada...
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2016-11-28 11:52:00
Labai jau minorinės gaidos... Bet jautru... Sakoma - jei duodi, negalvok apie grąžą...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-11-28 11:04:06
jautrios ir gražios eilės
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-11-28 09:25:02
Jautrios, elegiškos eilės.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2016-11-28 00:14:24
Nesakyk taip, Aušra, negalvok...