Į langą beldžias rudenio lašai
Ir krinta lietumi į pačią širdį.
Nelauki nieko, nieko neprašai,
O jei prašai, – vis viena nieks negirdi.

Nesitiki, bet dar slapta tiki,
Kad bus kitaip, tik nežinai kada...
Juk žmonės – abejingi, svetimi,
Nerūpi jiems tavos širdies žaizda.

Save kaip duoną dosniai dalinai,
Visiems užteko, o pačiam – neliko.
Ne ašaros pabyra – pelenai,
Nuodėguliu likai ant lauko pliko.

Į langą beldžias rudenio lašai,
O tu likimo nieko neprašai...