Santrauka:
Ištrauka iš „Plaštakės užrašų".
(Nebandykit išmest iš tarmiškos kūrybos. Pasiskųsiu.)
Už lango šėlsta padūkėlis vėjas. Bet Plaštakei staiga pritrūksta oro ir ji pasileidžia pro pravirą langą. Įkvepia gaivaus oro gurkšnį. Net besidaužant sparnams vėjyje ji atkakliai skrenda savo tikslo link. Ji žino, kad bus sunku atlaikyti vėjo kirčius. Bet tas nenumaldomas noras skristi į priekį ją daro stiprią.
***
Skrisiu paskui savo žvaigždę.
Ji man kelią parodė.
Skrisiu paskui savo laimę.
Ji mano tvirtovė.
Skrisiu į meilės glėbį.
Jis mane sušildys.
Skrisiu, net jei krisiu.
Vis tiek skrisiu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2016-11-28 08:36:36
Vertėtų labiau paieškoti tarmės.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-11-27 12:52:26
Visų pirma, gal galėtumėte išduoti paslaptį kam pasiskųsite, kad reikalui esant ir aš galėčiau pasiskųsti.
Antra, perskaičius Jūsų kūrinėlį, peršasi išvada atitinkanti, po II-ro pasaulinio karo plačiai naudojamą, rusų posakį: "abasramsia no ne sdamsia". Labai atsiprašau, pionierės garbės žodis, aš tikrai nenoriu Jūsų įžeisti.
Trečia, kūrinėlis lakoniškas, bet daug pasakantis. Taip ir jaučiasi, kaip kyla į žvaigždes.