Mano vienišas žmogau,
Tau iš kito kranto moju,
Aš tarp žemės ir dangaus
Tavo ilgesį sapnuoju.
Buvo raustantys rytai,
Sidabrinės voro gijos,
Širmas rūkas vakarais
Virš stebuklų karalijos.
Dilo mėnuo nejučia,
Man regėjos tavo akys,
O į liepsną paslapčia
Skrido mirdamos plaštakės.
Mano vienišas žmogau,
Į tave ėjau per lietų,
Kol išnykai tu krante
Mano žvilgsnio palydėtas...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2016-11-26 14:31:41
Eilės kaip daina. Reiškia, gražu ir sklandu.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2016-11-25 21:13:24
..jaudinantys žodžiai...labai gražūs ir lyriški...iš širdies...
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2016-11-25 21:07:42
Puiki lyrika...
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2016-11-25 15:13:56
Atrodo- parašyta vienu atsikvėpimu - gražu...
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-11-25 14:01:39
Graudus ilgesys..O skaitosi švelniai ir minkštai.