Mano vienišas žmogau, 
Tau iš kito kranto moju, 
Aš tarp žemės ir dangaus
Tavo ilgesį sapnuoju.
Buvo raustantys rytai, 
Sidabrinės voro gijos, 
Širmas rūkas vakarais 
Virš stebuklų karalijos.
Dilo mėnuo nejučia, 
Man regėjos tavo akys,
O į liepsną paslapčia
Skrido mirdamos plaštakės.
Mano vienišas žmogau, 
Į tave ėjau per lietų,
Kol išnykai tu krante
Mano žvilgsnio palydėtas...