Dienoraščiai su datom (6)

2016-11-12
Šiandien manęs paklausė kelio. Manęs. Svetimam mieste, kuriame aš pati paklystu, nutolusi nuo savo (ne savo!), taip pat svetimo, laikino būsto per porą kvartalų.
Kur yra įstaiga, apie kurią buvau klausiama, atsitiktinai žinojau, skubėdama aiškinau, aiškinau, susipainiodama, pradėdama iš naujo, bijodama, kad paklaususiam pritrūks kantrybės išklausyti mano padriką kalbėjimą. Vargu ar žmogui pasidarė aiškiau, jis tiesiog nė nepadėkojęs, abejodamas nuėjo ta kryptimi, kurią rodžiau ranka, o aš pasilypėjau ant šaligatvio kraštelio, pasistiebiau ir lydėjau jį akimis – rado!
Kokia tai laimė – būti reikalingai ir galėti padėti! Aš tai žinau, buvau reikalinga žmonėms – dienom, naktim. Ne sykį ir įveikdavo tas nežinojimas, kur būsiu po kelių minučių, kas pažadins iš miego, minčių, privers atidėti knygą, palikti nesurinktus obuolius ir eiti, eiti. Bet buvau reikalinga. Buvau laiminga.
Susimąsčiusi kėblinau namo ir galvojau, kad jau netrukus niekas nė kelio nebepaklaus – išsitrauks paskutinio modelio išmanųjį telefoną, įves reikiamą adresą ir nueis neklaidžiodamas, vedamas kaip šuo už pavadėlio.
Ten, virtualiam pasauly, sužymėti visi gyvenimai ir visi keliai, bet nueisi vienas, nepalydėtas susirūpinusiu žvilgsniu – ar rado?
daliuteisk

2016-11-13 01:48:32

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Pakeleivis

Sukurta: 2016-11-13 11:57:33

Nežinau, gal perlenkiu ir viską matau per tamsiai (ir vien todėl neturėčiau veltis į diskusijas), bet persekioja seniai, dar ikiišmaniųjų eroje susiformavęs jausmas: įprasta, natūralu, kad žmonės zuja savais maršrutais ir labai retai pagalvoja apie sutiktus kelyje. Ėjo, nuėjo.
Būti reikalingam? Taip, tai būtų laimė. Deja, reta gydytojų (tiesiogine ir perkeltine prasmėmis).

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2016-11-13 11:13:37

Dažnai sunku išaiškinti žmogui reikiamo adreso. Dažniausiai taip atsitinka, kai paklausia beveik greta esančios gatvės konkretaus Nr. Taip supainioti numeriai, kad net neaišku, kuriai gatvei jis priklauso.
Kartą esu ėjusi kartu, kad padėti surasti. 
Ne viską galima surasti, naudojantis ir išmaniu telefonu.
Nuoširdus, prasmingas ir gražus pasakojimas.

Vartotojas (-a): Mira Mira

Sukurta: 2016-11-13 06:40:04

Tiesiai į dešimtuką. Bet... nereikia nusiminti. Atsiras ir mūsų virtualėjančiame pasaulyje toks vienas, kuriam prireiks žmogaus pagalbos. Jau vien tam, kad sulauktų šypsenos ir išgirstų balso virpėjimą.