2016-11-12
Šiandien manęs paklausė kelio. Manęs. Svetimam mieste, kuriame aš pati paklystu, nutolusi nuo savo (ne savo!), taip pat svetimo, laikino būsto per porą kvartalų.
Kur yra įstaiga, apie kurią buvau klausiama, atsitiktinai žinojau, skubėdama aiškinau, aiškinau, susipainiodama, pradėdama iš naujo, bijodama, kad paklaususiam pritrūks kantrybės išklausyti mano padriką kalbėjimą. Vargu ar žmogui pasidarė aiškiau, jis tiesiog nė nepadėkojęs, abejodamas nuėjo ta kryptimi, kurią rodžiau ranka, o aš pasilypėjau ant šaligatvio kraštelio, pasistiebiau ir lydėjau jį akimis – rado!
Kokia tai laimė – būti reikalingai ir galėti padėti! Aš tai žinau, buvau reikalinga žmonėms – dienom, naktim. Ne sykį ir įveikdavo tas nežinojimas, kur būsiu po kelių minučių, kas pažadins iš miego, minčių, privers atidėti knygą, palikti nesurinktus obuolius ir eiti, eiti. Bet buvau reikalinga. Buvau laiminga.
Susimąsčiusi kėblinau namo ir galvojau, kad jau netrukus niekas nė kelio nebepaklaus – išsitrauks paskutinio modelio išmanųjį telefoną, įves reikiamą adresą ir nueis neklaidžiodamas, vedamas kaip šuo už pavadėlio.
Ten, virtualiam pasauly, sužymėti visi gyvenimai ir visi keliai, bet nueisi vienas, nepalydėtas susirūpinusiu žvilgsniu – ar rado?