Balta ramybė, miškus užklojus,
Laukais ir pievom tyliai nuklysta.
Tiktai šunelis kažkur suloja
Iš vos bematomos mano vaikystės.
Tiktai Motulės skara lig žemės,
Tiktai Tėvulio ūsai šerkšnėti.
Svirtis pakrypus į pusnį remias,
Ir užpustytas takas pro klėtį...
Balta ramybė, laukais nuklydus,
Sujaukė laiką, sujaukė erdvę...
Iš vos bematomos mano vaikystės
Ar grįš dar gervės?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-11-13 20:09:39
Nuoširdu, miela, gražu.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-11-13 10:07:28
Labai mielas kūrinėlis.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-11-12 12:27:26
Neįmantru, nuoširdu, o tuo pat vaizdinga ir įtikima. Ilgesinga.