Balta ramybė, miškus užklojus,
Laukais ir pievom tyliai nuklysta.
Tiktai šunelis kažkur suloja
Iš vos bematomos mano vaikystės.

Tiktai Motulės skara lig žemės,
Tiktai Tėvulio ūsai šerkšnėti.
Svirtis pakrypus į pusnį remias,
Ir užpustytas takas pro klėtį...

Balta ramybė, laukais nuklydus,
Sujaukė laiką, sujaukė erdvę...
Iš vos bematomos mano vaikystės
Ar grįš dar gervės?