Dar tik balo žiema,
Tyliai ištiesei ranką...
Ir – neliko manęs.
Negi šitiek užtenka?
Trumpas kelias – tavajam delne išnykau,
Nors tikėjaus iš šito pasaulio daugiau.
Išliūliuota minkštuos pataluos debesų,
Prisilietus prie lūpų tavųjų tirpstu...
Po žibintu stovėjai,
Į dangų daireis.
Ir nebyliai šnabždėjai:
– Mano laime, ateik...
Krito laimė lengvu balto drugio sparnu,
Žvilgsnis gaudė, svajojo skraidyti kartu...
Lyg norėjai ištarti –
kaip, Dangau, pavargau,
Bet aš ašara tavo akyse virtau...
---
Aš tik snaigė balta...
Kaip ir tu vieniša.
Gal pirma, o galbūt paskutinė...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2016-11-21 10:44:08
Gražiai persipina jausmai mylimo prisilietimu ir Dangaus trauka...
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2016-11-13 16:20:41
Įstabi Meilės ir dvasingumo raiška subtiliuose lyriniuose leksiniuose ir metaforiniuose rėmuose.
Tinkamai pasirinkta personifikacijos meninės raiškos priemonė keri nuoširdžia, įtikinama ir jautria emocija: snaigės lyrinis monologas – paguodos ir vilties dovana.
Pagarba ir padėka.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2016-11-12 23:05:47
Totali lyrika. Gražuuuu...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-11-11 23:34:29
Labai mielas kūrinys. Ypač šios eilutės:
Lyg norėjai ištarti – kaip, Dangau, pavargau,
Bet aš ašara tavo akyse virtau...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-11-11 20:22:43
labai jausmingos, šiltos, su lengvu grauduliu eilės