Dar tik balo žiema,
Tyliai ištiesei ranką...
Ir – neliko manęs.
Negi šitiek užtenka?
Trumpas kelias – tavajam delne išnykau,
Nors tikėjaus iš šito pasaulio daugiau.
Išliūliuota minkštuos pataluos debesų,
Prisilietus prie lūpų tavųjų tirpstu...

Po žibintu stovėjai,
Į dangų daireis.
Ir nebyliai šnabždėjai:
– Mano laime, ateik...
Krito laimė lengvu balto drugio sparnu,
Žvilgsnis gaudė, svajojo skraidyti kartu...

Lyg norėjai ištarti – kaip, Dangau, pavargau,
Bet aš ašara tavo akyse virtau...
---
Aš tik snaigė balta...
Kaip ir tu vieniša.
Gal pirma, o galbūt paskutinė...