mes abu

parimę stovim mes
suklypusiuos varteliuos –
ramunės žiedlapiai
švelnius žodžius nešios...

pro metų tėkmę šmėsteli
pablyškęs tavo veidas
su chrizantemos žiedu –
nubalusiu plaukuos...

Lankos žvangučiuos dingdavo
iškaršęs girios aidas,
kai nuotrupas minčių skambių
skardenom pabaliuos...

parimę stovim mes –
vien širdys susišaukia.
nuo pat guvios jaunystės.
nuo pasakos pradžios...
tepliorius

2016-11-11 08:47:41

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2016-11-11 23:22:30

Nuostabus jausmas, kai visą gyvenimą yra į ką atsiremti.