parimę stovim mes
suklypusiuos varteliuos –
ramunės žiedlapiai
švelnius žodžius nešios...

pro metų tėkmę šmėsteli
pablyškęs tavo veidas
su chrizantemos žiedu –
nubalusiu plaukuos...

Lankos žvangučiuos dingdavo
iškaršęs girios aidas,
kai nuotrupas minčių skambių
skardenom pabaliuos...

parimę stovim mes –
vien širdys susišaukia.
nuo pat guvios jaunystės.
nuo pasakos pradžios...