Man taip noris paglostyti lapkritį,
Tokį pilkšvą ir liūdną gaidom.
Nebeturi jis kuo pasigirti —
Nebent darganom, purvo pėdom.
Kartais žiemą prišaukęs nubalsta
Pirma laiko pražilęs laukuos.
Šaltas vėjas vis bando įgelti —
Zyzia, blaškosi medžių šakom.
Ne medum, bet ledukais teplioja.
Gaudo vienišą lapą šokdint...
Tik žolelių arbatą užuodęs,
Susigėdęs nutyla nakty.
Gęsta šviesos ir žvaigždės sutarę,
Tiršti debesys glaudžia glėby.
Sapnas primena vasarą žalią...
Dingsta laikas užmerkus akis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2016-11-11 11:52:15
..gražus poezijos spalvomis nutapytas lapkritys...iš širdies...į širdį...sušildė...ačiū...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-11-10 23:15:46
Sėdint šiltame kambaryje, atrodo, ne toks jau niūrus tas lapkritis.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2016-11-10 22:49:35
Toks tas lapkritys...
Vartotojas (-a): delioren
Sukurta: 2016-11-10 19:36:03
Realu ir aišku - lapkritis toks ir yra. Patiko.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-11-10 19:24:06
labai gražai nutapytas šio laikotarpio paveikslas