Man taip noris paglostyti lapkritį,
Tokį  pilkšvą ir liūdną gaidom.
Nebeturi jis kuo pasigirti —
Nebent darganom, purvo pėdom.
Kartais žiemą prišaukęs nubalsta
Pirma laiko pražilęs laukuos.
Šaltas vėjas vis bando įgelti —
Zyzia, blaškosi medžių šakom.
Ne medum, bet ledukais teplioja.
Gaudo vienišą lapą šokdint...
Tik žolelių arbatą užuodęs,
Susigėdęs nutyla nakty.
Gęsta šviesos ir žvaigždės sutarę,
Tiršti debesys glaudžia glėby.
Sapnas primena vasarą žalią...
Dingsta laikas užmerkus akis.