Į tave, eilėrašti, einu,
į tave subėga mano dienos,
gal todėl ir nežinau kitų kelių –
su tavim, eilėrašti, esu ne vienas.
Tu – tik žodžiai, tik kalba be pabaigos,
nors ir paprastai daugiausia tyliu,
nežinau, kokiais žirgais atjos
jambas ir chorėjas iš už mylių.
Paukščio plunksnų, sparno neturiu,
nors kadais ir be tavęs buvau laimingas,
nešė mano burę rankos vėjų keturių,
o dabar tik žodžiai iš kažkur atžengia.
Taip ir veržias jie lyg antplūdis bangos –
čia į krantą, čia ir vėl gelmėn skandinas,
ar kas žodžiams išrišimą tyliai duos,
ar kaip žaibas trenks tik prakeikimas?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2016-11-11 12:11:31
...toks stebuklingai gražus kelias į eilėraštį...jaudina ir šildo...šviesi poezija...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-11-10 19:22:20
išties puiki kelionė
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-11-10 18:57:00
Poetams eilėraštis yra pats geriausias draugas. Jis akmenis aprenka nuo kelio. Juo galima pasikliauti: jam patikėjus savo skausmą bei nerimą - palengvės, tarsi naštos dalį paimtų, niekada nepasijuoks, draugams ir draugėms nepasakos.
Labai graži Jūsų kelionė į eilėraštį.