Į tave, eilėrašti, einu,
į tave subėga mano dienos,
gal todėl ir nežinau kitų kelių –
su tavim, eilėrašti, esu ne vienas.

Tu – tik žodžiai, tik kalba be pabaigos,
nors ir paprastai daugiausia tyliu,
nežinau, kokiais žirgais atjos
jambas ir chorėjas iš už mylių.

Paukščio plunksnų, sparno neturiu,
nors kadais ir be tavęs buvau laimingas,
nešė mano burę rankos vėjų keturių,
o dabar tik žodžiai iš kažkur atžengia.

Taip ir veržias jie lyg antplūdis bangos –
čia į krantą, čia ir vėl gelmėn skandinas,
ar kas žodžiams išrišimą tyliai duos,
ar kaip žaibas trenks tik prakeikimas?