Nuo didelio vieškelio
Kelias į kaimą
Vingiavo per pievas, laukus,
Ir nešė jis džiaugsmą,
Ir nešė jis laimę,
O kartais
Bėdas ir vargus.
Kas gimė – atėjo,
Kas mirė – išėjo, –
Visi tuo dulkėtu keliu,
O topoliai dieną
Ir naktį budėjo,
Ramino
Žaliu ošimu.
Bet dužo likimai,
Ir keitėsi žmonės
Audringoje laiko tėkmėj.
Ir išarė kelią
Tarytum dirvoną,
Ir numirė kelias
Ir... kaimo nebėr...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-11-08 10:30:45
Nieko stabilaus gyvenime nėra. Buvo laikas, kai iš kaimų kėlė į vienkiemius, ryšium su žeme. Dar sovietmečiu, iš vienkiemių priverstinai kėlė į gyvenvietes. Kaip toje R. Granausko apysakoje "Gyvenimas po klevu". Nebeliko namų, nei sodų, kur pavasarį dūzgė bitutės, o rudenį šakos nulinkdavo nuo vaisių...
Šiuo metu kaimai ir ūkininkai sužlugdyti ir toliau žlugdomi, tačiau prekyba klesti.
Kitu metu nebūtų tekę paragauti obuolių iš Kinijos, o dabar jeigu ne Kinija būtume alkani, basi ir nuogi.
Liūdna darosi skaitant Jūsų kūrinį.
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2016-11-07 23:16:56
Dainuoti norisi....
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2016-11-07 16:11:00
...skausmingai...ir taip poetiškai apie ...nykumą...o kaimas Lietuvos širdis buvo, yra ir bus...