Degs langai – lig ryto žiburiai...
Viešpatie, kiek čia mažai laimingų!
Laukiančių, kad galbūt greit pareis,
Tikinčių, kad vėl laukimas sninga
Šlapdriba – tuo lapkričio sniegu,
Kuris tirpsta žemę vos palietęs...
Degs langai – lig ryto nemiegu
Ir klausaus: širdies plakimas lėtas
Pagreitėja veriantis durims...
Tik – praeivis, galbūt vėjo gūsis...
Mintys, mintys, mintys vėlei gims,
Balzgana šviesa... Jos neužpūsiu –
Ak, tegul žibės man žiburiai,
Šiluma vilties. Išties – juk sninga
Ir veikiausiai niekad nepareis...
Tačiau lauksiu...
.......................................................................
Gal todėl laimingas?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-11-07 20:51:26
gera skaityti jūsų eiles, taip lengvai , švelniai plasnoja žodžiai...gražu
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2016-11-07 14:13:07
...su meilės žiburiu kūrinys...laukite...tikrai ateis...
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2016-11-07 12:53:51
Laukimas žinant, kad neateis... Bet juk būna stebuklų!
Vartotojas (-a): Akademix
Sukurta: 2016-11-07 12:09:48
Taip. Džiaukimės paprastais dalykais. Tegu dega akyse žiburiai.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-11-07 11:17:03
Toks tas gyvenimas. Painus ir sudėtingas. Esame laimingi tiek, kiek patys sugebame save įtikinti, kad jeigu vaikštome ir mums pilnai pakanka to ką turime. Ne visi vienodai supranta laimę.
Nepaprastai vaizdingas, eleginis, ilgesingas kūrinys.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-11-07 08:33:37
Laukimas žinant, kad "veikiausiai niekad nepareis..." Iliuzija, kurianti laimę... O kas belieka...
Liūdnai gražu.