Vaikystės prieblandoje it lopšinė — žingsniai,
Kurių ritmu gyvi visi namai.
Į ryto plakinį Kalėdų ženklas — miltai
Ir alkio slibiną pažadinę kvapai.
Stebiuos, koks jaunas dar mamaitės balsas,
Jos žodžiai glosto klausą ir jausmus.
Jos keistas požiūris, kad kaltas lyg nekaltas,
Tarytum mėtinis paglostymas vėsus.
Aš vėl užsnūstu. Prabundu. Prašvito
Iš seno namo skubantys rytai.
Mamaitė liko lyg pasaulis kitas,
Kur sugrįžti, bet supranti — vėlai.
Nėr žingsnių čežesio ir pasikeitęs kvapas,
Pilki šešėliai žaidžia kertėse.
Ramybė vaikiška senam name prašapo
Su viena ašara. It mėtine — vėsia.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): delioren
Sukurta: 2016-11-19 14:06:51
Tikrai prisilietėt - prisiminimai panašūs. Mamaitė liko lyg pasaulis kitas. Tikra tiesa.Ačiū.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-11-07 10:33:18
Meistriškai atkurta vaikystės aura.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-11-07 08:36:46
Jautru ir nuoširdu...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2016-11-06 23:07:15
Jau pasakė viską, ką norėjau iki manęs. Nesikartosiu. Tikrai būtent tokios eilės ir yra.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-11-06 17:30:34
toks neišpasakytas jautrumas, skaidrumas, šviesa...ačiū
Vartotojas (-a): Lacrima
Sukurta: 2016-11-06 09:08:01
Iki graudulio jaukus.... Ačiū už žodį, nuglostantį širdį tartum „mėtinė vėsa“. labai labai....
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2016-11-06 08:13:04
Ačiū.